I. Poetica

            Česlovai Jakštytei

Poezija – tai Amžinybės kelias,
Akimirkos trapumas liūdesy.
Tai Laikas, kai jausmai ir žodžiai velias,
Ir nežinai, kuriam matavime esi...

Tą skriejantį ir karštą Meilės vėją
Pakeis gyvenimo saulėlydžio vėsa. –
Taupyti žodžiai, auksu atskambėję,
Nutils, – suklūsta pasaulėjauta visa

Ir, prasivėrus dvasios – sielos tiltui,
Stiprėjančiai vibruoja mumyse...
Meldiesi, kad perkūnija nutiltų,
Užgestų mėlyna žaibų šviesa...

Bet vėl staiga – lyg perteklius ozono,
Prasmės fonetika – skambi, tyra!
Ir plaikstos Gėrio vėliavos geltonos,
Ir skamba vėl akordais gitara!..

Tava dvasia pavargus vėlei kelias,
Užmiršusi kuriam matavime esi. –
Poezija – tai Amžinybės kelias,
Akimirkos trapumas liūdesy...

II. Poetų dalia

             Vytautui Stankūnui

Mes, poetai, aukščiau pakylėti,
Bet nuo šito – tikėki! – skaudžiau...
Kaupias ašaros žodžiuos iš lėto,
Bet... širdy pasilieka dažniau.

Pasirašęs kraujuojančia plunksna
Neapskundžiamą nuosprendį sau,
Net kai nuovargio sutemos dunkso,
Tu be teisės sakyt: „Pailsau..“

Lai veide tau gyvenimas šypsos, –
Pašaliečiui sunku patikėt,
Koks trumputis Poezijos blyksnis
Ir skaudi netekimo žymė!

Mes, poetai, aukščiau pakylėti,
Tai ir trenkia likimo žaibai! –
Bet negalima smilkti degėsiais,
Kai žaibolaidžiu būt privalai.