(10)
Ką dar sakyti, kai šalta diena
Sekmadienį ant sausio sniego rašo?
Nepatikliai žiūrėjau ir mačiau,
Kaip supasi lopšy tas vaikis mažas,
Nepriimtas į angelų tarnybą -
Reikės Adomo būti žmogumi.
Sonetai, ko tyli, it vandeniu užspringęs,
Ir mūza neprabyla išmintim aukšta -
Ne lopšio ėjome ieškoti čia.
Tik pažiūrėk, kiek publikos aplinkui!
Kiek Šklėrių daug, kad net žavu,
Išties nepatikėsi, kad galėję tiek pradingti
Nuo šito vaikio lopšyje iki žilos galvos,
Kurią kaip žvakę degančią nešu.

(11)
Seniai meldžiausi ir maniau, kad niekada
Į burną poterio daugiau nedėsiu -
Tebus ramybė man ir Dievui danguje.
Po pakampes namų paslampinėsiu,
Žiūrėsiu, kaip nuo medžio krenta lapas
Ir it išminčius tarsiu, kad, girdi,
Savo dalia abudu esame panašūs.
Tačiau dabar, kuomet būtis plačiau atrodo,
Visais keliais į poterį einu,
Nes šitaip eina gimtas Šklėrių sodžius,
Sustojo laikrodžiai prie mano lopšio
Ir nieko kito nebeliko -
Vėl reikia augt ir būti žmogumi,
Tik gal ne taip, kad viskas vėl iš naujo...