Aš ir vėl, visai kaip kadais,
Atsivertęs dulkėtą raidyną,
Aptinku raudonais dažais
Sustabdytą laiką, kurs byra.

Lūpų žymės paliktos lape
Man byloja moters artumą,
Ne dabar, gal rytoj, paslapčia
Ji įslinks ir šnibždės – taip jau būna.
---
Tas lietus, kuris nuolat skalavo,
Tie sausainiai į pieną mirkyti,
Privers kartkartėm jaust ją šalia,
Spingsules žibėti mažytes.

Tik užmerkus akis vakarais,
Netyčiom švieselėms užgesus,
Į akivarus virsta jausmai,
Pėdas glosto avelės – jos basos.