Lūpų dažai ir akivaras
Aš ir vėl, visai kaip kadais,
Atsivertęs dulkėtą raidyną,
Aptinku raudonais dažais
Sustabdytą laiką, kurs byra.
Lūpų žymės paliktos lape
Man byloja moters artumą,
Ne dabar, gal rytoj, paslapčia
Ji įslinks ir šnibždės – taip jau būna.
---
Tas lietus, kuris nuolat skalavo,
Tie sausainiai į pieną mirkyti,
Privers kartkartėm jaust ją šalia,
Spingsules žibėti mažytes.
Tik užmerkus akis vakarais,
Netyčiom švieselėms užgesus,
Į akivarus virsta jausmai,
Pėdas glosto avelės – jos basos.