Kai sugrįžus mintis išdraskys
Kovo gluosnių jaukų šnarėjimą,
Į žalias Žemės žvelki akis
Pro pagonišką mano tikėjimą.
Tolio vingy Baltstogė suklupus
Po tais gluosniais tylos akmeny,
O virš jos skausmo debesys rupūs,
Tarsi likę gaubly mes vieni
Su šventų ąžuolų liepsnomis!
Pelenai jų žvaigždynais paėję...
Mūs Šventovės žaizda neužgis,
Saujoj gniaušiu sukruvintą vėją,
Kai sugrįžus mintis išdraskys
Kovo gluosnių jaukų šnarėjimą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-21 23:22:57
Geras darbas, gilūs jausmai ir tas pagoniškas protėvių tikėjimas...
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2011-03-21 20:14:34
Pažvelgus pro pagonišką Jūsų tikėjimą suspaudė kažkas tai dušią.Geros eilės.Dėkui.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-21 19:50:01
Labai likau sužavėta pagoniškų detalių.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-03-21 18:58:00
lyg daina-gražiai susiskaitė
Anonimas
Sukurta: 2011-03-21 14:06:32
Pagoniška...tikra. Nesumeluotai gražus...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-21 13:34:32
Nuoširdus darbas.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-21 13:10:20
Skausmingai nuskambėjo, bet patiko. Sodru.