Kai sugrįžus mintis išdraskys
Kovo gluosnių jaukų šnarėjimą,
Į žalias Žemės žvelki akis
Pro pagonišką mano tikėjimą.

Tolio vingy Baltstogė suklupus
Po tais gluosniais tylos akmeny,
O virš jos skausmo debesys rupūs,
Tarsi likę gaubly mes vieni

Su šventų ąžuolų liepsnomis!
Pelenai jų žvaigždynais paėję...
Mūs Šventovės žaizda neužgis,
Saujoj gniaušiu sukruvintą vėją,

Kai sugrįžus mintis išdraskys
Kovo gluosnių jaukų šnarėjimą...