Vis rečiau ir rečiau
Rankas tiesiu į saulę ir žvaigždes,
Rečiau ir rečiau
Pasirodo ašaros mano akyse,
Trumpiau, vis trumpiau
Pasiklystu savo mintyse.
Priverstas paklausti pats savęs –
Ar tai aš?
Iš kambarių išvariau drugelius,
Ir parsivedžiau moterį,
Po truputį pamėgau minkštą fotelį.
Retkarčiais nustembu –
Ar tai aš?
Jaučiuosi lyg skilčiau pusiau,
Ar tai aš?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-03-21 10:15:46
Štai kur klausimas?... Gerai, kad jis kyla, reiškia - galima kažką sugrąžinti.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-21 08:11:36
neblogas virsmas, lyg iš ligos sveikt ir pasaulį blaiviai suvokt
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-03-21 07:14:03
Gal būt?Šiek tiek pasikeitęs. :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-03-20 21:52:15
Dainai, žinote kaip, kartais gali ten būti žodžiai, visiška nesąmonė, na sąmonė bet nesąmonė, bele kas, o kažkaip melodija ir dainavimo maniera kuria nuotaiką, ir daina yra daina - ir tada ne žodžiuose esmė, o esmė, daina, pavyzdžiui:
http://www.youtube.com/watch_popup?v=D8qyk_1xudA&vq=medium#t=22
tai kai negirdi tos jūsų dainos, o skaitai tik šituos žodžius (kurios tekstą publikuojate), man jie, kvaili, kažkaip su tuo foteliu, jo pamėgimu, ir nustojimu mintyti,tiesti rankas į saulę ir žvaigždes, klaidžioti mintimis po polėkį atsispirti ir skristi kaip Ikarui, nu kažkokie kvailai banalūs - banalūs raiškoje..
parašysiu kas patiko iš to teksto, ir turi ne kvailą, o tokią neblogą įdomią nuotaiką, ir yra visai nieko poetinė miniatiūra, išbaigta tai:
"Iš kambarių išvariau drugelius,
Ir parsivedžiau moterį.
Retkarčiais nustembu –
Ar tai aš?" --- (citatos pabaiga.)
štai tiek man patiko, kaip išbaigta literatūrinė miniatiūra (trumpieji žanrai - toks nuotaikinis.)