(6)
Ne taip svarbu, kuris iš mūsų - jis ar aš,
Paskaitę laišką, atsidusome balsu,
Tačiau lig taško pamenu Soneto kalbą:

- A -ūūū!  - kaip vilkas pašaukė, aidėdamas mišku,
Ir buvo linksmas kaip pavasarį gegutė:  
- Šiliniai mes, o jeigu tai dar kas nežino,
Ar reikia tokį kviest į balių paskutinį?
Tai ne tas pats, kas ugnimi uždegt žvakės,
Pastačius jas ant jubiliejinio pyrago.
A - ūūū!!! Tik paklausyk kaip miškas skamba,
O žmoguje aidėjimo netgi daugiau -
Ar žinome kaip kas čia, Šklėriuose, gyveno?
Todėl mąstykime, kaip šitą atmintį prikelt,
Kad nežinios - tų igrekų ar iksų -  kuo mažiau...

(7)
Taip pakalbėjęs į akis sužiuro
O aš, it aidas atkartodamas, tęsiu:
- Kad nežinios – tų igrekų ir iksų - kuo mažiau,
O užmarštis neliktų mirusio dalia.
Sonetai, daug vilčių sudėjau į tave
Ir nemanau, deja, kad tiek pakanka -
Atnešk, prašau, ant stalo man pyragą,
O žvakę pirmą jau uždegsiu pats,
Va tą, kuri kraštinė ir vaizdu
Į Nojaus laivą ar į lopšį panaši.
Ar nejauti, kaip plečiasi minties peizažas?
Maniau, kad jubiliejinio manęs užteks,
Bet, Tavimi pajudintas, sukilo kraštas
Ir veržiasi į laisvę iš mirties.