Iš dangaus pelenai, dega debesys, kinta atstumai
Ir spalvos troškulys, visą naktį taip godžiai išgerti,
Kūno celė tyli, sielos potėpiai, riksmo nebūna,
Aštrios mintys giliai nukraujuoja į lūžtančią šerdį.
Juoko grimasos lekia tolyn, ačiū dievui, pro šalį,
Juk vis tiek neilgam, rytas lakina saulės aviganį,
Lieka delno šviesa, kai į grindinį nerimas kalas
Ir atšalę žibintai į saulės arteriją spigina.
Lieka celės tyla, dvi belangės akių katakombos,
Uždangstytos šviesa, pelenai nepaliaujamai krinta,
Dega sielos dangus, susiskliaudžia akligatvių rombai,
Užgesink, atmintie, paskutinį į šviesą žibintą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2017-03-14 19:27:21
Dega sielos dangus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-03-25 04:10:58
Kaip galima suklysti pažiūrėjus į žmogų - Juozapava tokia moteriška ir atrodo tokia nedrąsi ;) O eilėraštis jau net ne degantis - jis jau sprogstantis. Puiku.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-20 11:39:15
išties- degantis...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-19 23:16:15
Gyvas savo vidiniu kalbėjimu.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-19 19:54:20
Antras posmas puikus. Ir kiti geri, tik šis visa jėga.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-03-19 19:26:08
giliai kabinantis...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-03-19 19:10:49
taip melodingai ir taip ak į pabaigą graudžiai
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-03-19 16:46:07
sielos potėpiai, riksmo nebūna...
Šis įstrigo, dėkui :)