Iš dangaus pelenai, dega debesys, kinta atstumai
Ir spalvos troškulys, visą naktį taip godžiai išgerti,
Kūno celė tyli, sielos potėpiai, riksmo nebūna,
Aštrios mintys giliai nukraujuoja į lūžtančią šerdį.

Juoko grimasos lekia tolyn, ačiū dievui, pro šalį,
Juk vis tiek neilgam, rytas lakina saulės aviganį,
Lieka delno šviesa, kai į grindinį nerimas kalas
Ir atšalę žibintai į saulės arteriją spigina.

Lieka celės tyla, dvi belangės akių katakombos,
Uždangstytos šviesa, pelenai nepaliaujamai krinta,
Dega sielos dangus, susiskliaudžia akligatvių rombai,
Užgesink, atmintie, paskutinį į šviesą žibintą.