Dabar net man nelengva patikėti,
Kad tai, ką sieloje giliai jaučiu,
Prasiveržia netobulais sonetais,
Bet negi manot, kad dėl to liūdžiu?

Laimingas, kad, jautriai išgirdę dvasią,
Nelaukė, kol išnoks lig panagių –
Rikiuojas it kariai petys į petį
Ir muša būgnus Viešpaties vardu.

Žinau, kad nevalia, atgal sugrįžus,
Ieškot teismų ar skaudintis bet kuo...
Ne bokštas Eifelio statė Paryžių;
Paryžius vėliavą iškėlė juo –
Nebuvo dar aukštai taip pakelta.  
...........................................................
Sonetai, Dievas su jumis ir... aš.