Apraizgė širdį, bet ne kojas
Vijoklių šiugždantys stiebai.
Atrodo, kartais kad aukojuos
Tiems, kam to reikia nelabai.
Ir kartais būna, jog susmenga
Į žemę minkštą lyg vinis
Mano pirmyn ištiestos rankos,
Erdvėj prapuola sakinys.
O sėklos – tos, kur neišdygo –
Išdžiūsta saulėje kurčių.
Ir aš ant plyno lauko, pliko
Vėl grūdus paberiu kviečių.
Vėl vis tikiuosi, vėl vis laukiu,
Kad javapjūtė bus dosni...
.................................................
Riedės vežimai per palaukę
Kietų kankorėžių pilni...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajoklė
Sukurta: 2011-04-09 21:21:34
Iš širdies. Neabejotinai išjaustas eilėraštis.Tikiuosi.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-03-22 11:40:34
atkaklus tikėjimas gėriu?
:)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-03-14 10:10:11
...svarbiausia,- kad vėl paberiat grūdus :) ...o kas žino, gal su kaupu atsišauks...už visus prarastus ir nesuprastus :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-03-14 05:22:24
Toks didelis didelis šį kartą.
Visom prasmėm.Pilnas.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-03-14 00:35:38
"Atrodo, kartais kad aukojuos tiems, kam to reikia nelabai "- pažįstama būsena...
Geras eilėraštis, iš širdies. Viltinga pabaiga :)
Vartotojas (-a): mėnesiena
Sukurta: 2011-03-14 00:07:59
Ir kankorėžiai sudygsta :)