Kaip vieniša našlaitė
Vidur plynų laukų...
Tik ašaromis laistė,
Bet augai pamažu.
Dosniai tave maitino
Mūs motina visų.
Aptvert nieks neketino –
Laisva tu tarp laisvų.
Pavasariais žydėjai
Vos vos rausvais žiedais...
Tave kaskart regėjau
Kai maudė sopuliais.
Raudoni tavo vaisiai
Jau po rudens šalnų,
Ant sniego šalto žaidė
Ir būdavo smagu
Parimus prie kamieno,
Prikimšus kišenes,
Stebėti man kiekvieną
Praeinant pro tave.
Šakas iškėlus drąsiai
Daireisi tu aplink.
Ne, niekur nesurasiu...
Vėl bėgu apkabint
Vaikystę savo mielą
Ir savo svajones,
Ir šaltą rudens gėlą...
Juk vėl keliu nuves
Tas ištisas pasaulis,
Nubėgęs srovele.
Švarus ir be apgaulės
Su drauge laukine.
spika
2011-03-12 11:38:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-03-12 19:52:17
Galvojau, kad čia apie mane ;)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-03-12 18:14:03
Laukinės obels įvaizdis labai tinkamas panašiems išgyvenimams.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-12 14:51:40
kvintai- paskaitykit eilėraščio pavadinimą-LAUKINĖ OBELIS, bus viskas aišku. Nesuprantantiems dar aiškinu- visų mūsų motina ŽEMĖ. Ar ne? Juk ir pati žeme ropoji, maitiniesi iš jos malonės, o nežinai net kam turi būti dėkinga.Tai prisiminimai apie vaikystę.Negi pas jus nieko neužsiliko ar nėra ką prisiminti? Kokios čia gali būti stebuklingos temos- tai juk jausmai.Blogai, kai jų nėra. Tai nėra ir ką jausti
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-03-12 13:25:17
nė šis nė tas. bet surimuota. O ko dabar motina visų dosni, o tas kažkas (taip ir nesupratau kas) yra našlaitėlė? bet motina dosni. nu, žodžiu - man, tas tekstuli, atrodo juokingas ir balastinis - neturintis stuburiuko, tačiau surimuotas, tarpais daugiau tarpais mažiau, kada žodžiai pritemti bet kokie, tik dėl rimo, vis tik surimuotas. bet balastas.