Kaip vieniša našlaitė
Vidur plynų laukų...
Tik ašaromis laistė,
Bet augai pamažu.
Dosniai tave maitino
Mūs motina visų.
Aptvert nieks neketino –
Laisva tu tarp laisvų.

Pavasariais žydėjai
Vos vos rausvais žiedais...
Tave kaskart regėjau
Kai maudė sopuliais.
Raudoni tavo vaisiai
Jau po rudens šalnų,
Ant sniego šalto žaidė
Ir būdavo smagu

Parimus prie kamieno,
Prikimšus kišenes,
Stebėti man kiekvieną
Praeinant pro tave.
Šakas iškėlus drąsiai
Daireisi tu aplink.
Ne, niekur nesurasiu...
Vėl bėgu apkabint

Vaikystę savo mielą
Ir savo svajones,
Ir šaltą rudens gėlą...
Juk vėl keliu nuves
Tas ištisas pasaulis,
Nubėgęs srovele.
Švarus ir be apgaulės
Su drauge laukine.