Ištrykšta nuoskaudų šaltiniai
iš apledėjusios gilybės.
Suklykia virpanti krūtinė,
nebesurandanti ramybės.
Iš tų šaltinių gimsta upės,
srauni jėga krantus skalauja.
Stiprybė mano vėjy supas,
kančia kamuoti nesiliauja...
Pajuodę paukščiai nuplasnoja
ilgų kelių danguj ieškoti -
mana krūtinė nenustoja
balsu beviltiškai raudoti.
Kas man tas šaltas vėjų smėlis,
kas man bangų smarkus dūkimas,
jei sūrias garbanas suvėlęs
kvatoja piktdžiuga likimas?...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nemuniškis
Sukurta: 2011-03-28 15:33:36
Jausmų verpetai sukas..ir paliečia...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-13 11:55:48
nemanau, kad viskas taip juodai :)
o "Stiprybė mano vėjy..." gelbėja autorių, herojų, Likimą !
Anonimas
Sukurta: 2011-03-12 20:43:52
Skamba. Jausmai čia ima viršų, bet pusiausvyra tarp universalumo ir asmeniškumo išlaikyta.
Vartotojas (-a): alemandzaro
Sukurta: 2011-03-12 14:24:31
Geras...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-12 08:08:45
Patiko, nes surimuota ne tusčiai - gilios, jautrios minties gija. Palietė...