Ištrykšta nuoskaudų šaltiniai
iš apledėjusios gilybės.
Suklykia virpanti krūtinė,
nebesurandanti ramybės.
Iš tų šaltinių gimsta upės,
srauni jėga krantus skalauja.
Stiprybė mano vėjy supas,
kančia kamuoti nesiliauja...
Pajuodę paukščiai nuplasnoja
ilgų kelių danguj ieškoti -
mana krūtinė nenustoja
balsu beviltiškai raudoti.

Kas man tas šaltas vėjų smėlis,
kas man bangų smarkus dūkimas,
jei sūrias garbanas suvėlęs
kvatoja piktdžiuga likimas?...