Duobėje jau minia – kasa, platina kapo kraštus.
Tu remies į mane, aš be kvapo remiuosi į jus.
Ausyse tik  kastuvas skraidina žemes –
Tu kasi prie pat krašto, aš - takus  į tave.
Kiek  gal  migdo suplukusio kvapo darna,
Gal kiek trikdo sniegais apsisiautus žiema.
Viena lieka – duobėj aš esu ne viena,
O gal lipam  - viršuj atsikėlus diena.
Pamuojuosim, nukrėsim nuo skruostų dulkes,
Bet tik baimė kuždena , o jei pasiges.
Aš seniai jau minia, tu taip pat tik minia.
Kasam duobę, nes gimėm ir augom  kape.