Netikėta išvada
Duobėje jau minia – kasa, platina kapo kraštus.
Tu remies į mane, aš be kvapo remiuosi į jus.
Ausyse tik kastuvas skraidina žemes –
Tu kasi prie pat krašto, aš - takus į tave.
Kiek gal migdo suplukusio kvapo darna,
Gal kiek trikdo sniegais apsisiautus žiema.
Viena lieka – duobėj aš esu ne viena,
O gal lipam - viršuj atsikėlus diena.
Pamuojuosim, nukrėsim nuo skruostų dulkes,
Bet tik baimė kuždena , o jei pasiges.
Aš seniai jau minia, tu taip pat tik minia.
Kasam duobę, nes gimėm ir augom kape.