Turi įtikėti, kai  staugia vilkai raiškią naktį,
Nes  kruvinos bangos išaižo geltonus krantus
Ir žudosi žuvys taip troškančios jūroj gyventi,
Bet jos rituališkai tiksliai įvykdo  veiksmus –
Turi pamatyti bejėgių apkvaišėlių žvilgsnį
Staiga  apsvaiginantį savo beprasme tiesa.
Tą sykį įtrūkt, tą vienintelį sykį suskilti,
Kad vėl susirankiot iš smilčių pakrantės save.
Kitaip aš negrįšiu ir nieko visai nekalbėsiu,
Palaidosiu mailius  bevardžių žudikių kape.
Kitaip aš tavęs nesurasiu likimo pavėsy
Ir liksiu tik kruvino kranto sustingus puta.