Vogčiomis ryto miglą nuo kalnų nulaižau,
Basom akim perbrendu alsuojančius rytmečiu ežerus,
Tau dar miegant su Aušrine į dangų pakylu
Ir nardau auksinių pievų arimuos.
Gaivią vyturio giesmę ant smilgų sunėręs,
Uostau dulkino žvyrkelio vėžes.
Ir vėl skrieju ir skrieju susikibęs su vėjais
Nubučiuoti linguojančių liepų žalumo.
O kai Saulės žarijos paglosto vėl skruostus
Ir Laumės išpila ramumą,
Užklojęs tavo šypseną Mėnulio šviesos dainomis,
Aš tyliai paskęstu žemėje, danguje ir
Lie - tuj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-07 23:11:31
ŽvYrkelio.
Ak, deja, nuvylėte. Laukiau ciklo apie Vo tęsinio, bet. Užsaldinta.
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2011-03-06 23:14:55
"Miglą nulaižau; uostau dulkino žvirkelio.. " Ne man vertinti poeziją, tiesiog po perskatytais spalvingais veiksmažodžiais ir daiktavardžiais norisi parašyti: o kodėl? Dėl ko ir vardan ko visa tai? Nesupratau idėjos, deja...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-03-06 22:35:35
nesuvaldyta eilėraščio ritmika taip pat nėra aiškaus rimo