Vogčiomis ryto miglą nuo kalnų nulaižau,
Basom akim perbrendu alsuojančius rytmečiu ežerus,
Tau dar miegant su Aušrine į dangų pakylu
Ir nardau auksinių pievų arimuos.

Gaivią vyturio giesmę ant smilgų sunėręs,
Uostau dulkino žvyrkelio vėžes.
Ir vėl skrieju ir skrieju susikibęs su vėjais
Nubučiuoti linguojančių liepų žalumo.

O kai Saulės žarijos paglosto vėl skruostus
Ir Laumės išpila ramumą,
Užklojęs tavo šypseną Mėnulio šviesos dainomis,
Aš tyliai paskęstu žemėje,  danguje ir

Lie - tuj.