Kam gi, drugy vienadieni, tau spalvos?
Kam gi, vaivorykšte, tu varvi?
Aš neturiu nei gėdos, nei sąžinės
Kad taip klausiu.
Žmogus piktas, jis šiepia dantis lyg vilkas,
Nes jis alkanas, nes jis ištroškęs.
Ir jam reikėtų spalvų nors vieną dieną,
Ir jis norėtų varvėti ant plaukų ir tarp pirštų.
Aš neturiu nei gėdos, nei sąžinės
Kad taip nedarau.
Užklysk, drugy, į mano namus,
Prie žvakės, lyg vaivorykštės, nusistebėk,
Kai sutrumpinsiu tavo dieną,
Nors tu niekad jau nesuprasi,
Kad neturiu nei gėdos, nei sąžinės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-05 19:45:43
Labai silpnai. Kartojasi, bet naujos prasmės neįgauna.
Perkeliu į dienoraštinį įrašą.
Vartotojas (-a): solovejas
Sukurta: 2011-03-04 22:18:06
kartok tai kasdien gal pavyks pazadinti sazine ir susigesti del dalyku kurie atrodo visai negedingi:)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-03-03 23:34:19
Galiu pasakyti tik tai, kuo esu tikra - poezija turi rimuotis.
Čia labiau proza, pamąstymai.
Ir dar manau, kad čia kiek per daug tos gėdos ir sąžinės.
Vartotojas (-a): solovejas
Sukurta: 2011-03-03 23:20:51
noretusi jusu redagavimo kaip tai atrodytu
Anonimas
Sukurta: 2011-03-03 23:11:58
Mintį turi, bet jos pateikti taip ir neišeina.