Kam gi, drugy vienadieni, tau spalvos?
Kam gi, vaivorykšte, tu varvi?
Aš neturiu nei gėdos, nei sąžinės
Kad taip klausiu.
Žmogus piktas, jis šiepia dantis lyg vilkas,
Nes jis alkanas, nes jis ištroškęs.
Ir jam reikėtų spalvų nors vieną dieną,
Ir jis norėtų varvėti ant plaukų ir tarp pirštų.
Aš neturiu nei gėdos, nei sąžinės
Kad taip nedarau.
Užklysk, drugy, į mano namus,
Prie žvakės, lyg vaivorykštės, nusistebėk,
Kai sutrumpinsiu tavo dieną,
Nors tu niekad jau nesuprasi,
Kad neturiu nei gėdos, nei sąžinės...