Tu išėjai. Paliko pėdos pilkos.
Žibintai gęsta. Šaltos naktys.
Rytų skliaute žvaigždė nespindi
Ir mėnuo supas šalnas įleidęs.
Į meilės guolį vėjas veržias.
Čia jo vieta. Kitų neleidžia.
Kam meilė širdį svajom užsupo,
Jei Tavo aido jau neliko?!
Vėl šėlsta jūra skausmo upėm,
Krantai išbluko atminties:
Kai žaidėm pievoje, palaukėj,
Kai švietė saulė mums vieniems.
Ištirpo svajos išdavysčių pynėj.
Lyg sniego purvino kalnai.
Viltis lyg geso – nebelydi
Į mūsų kelią – AMŽINAI.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Frisquet nuit
Sukurta: 2011-03-09 19:48:01
Dėkoju už komentarus. Kad ir kaip besistengtume įsikūnyti į kitus persanožus, vis vien paliekame dalelę savęs...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-03-07 16:37:30
Antrasis posmas jau išbalansuotas - iš pradžų švelniai ir harmoningai kalbate, o nuo antrojo daugiau dėmesio skiriama emocionalumui ir rimui - neparduokit idėjos dėl jų :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-03-01 23:34:05
Kiek supratau du paskutiniai eilėraščiai autoriui žada dideles permainas. Ar autoriaus mintys nebūtinai sutampa su lyrinio herojaus mintimis? ;)