Ryto tyloje nubudusi jaučiu
lengvutį šalto vėjo bučinį ties pėdom...
Jis slysta pamažu aukštyn...
Ir artinas staiga -
ir trokštu,
kad tai tavo jaudulys mane taip glamonėtų -
myluotų
išbučiuotų
išdalytų
liktų -
į svaigią dainą atodūsius surinktų...
Suplėšytus sapnų likučius nusimestum,
mane apglėbęs, žvelgtum į akis -
paskęstum
tirptum
vėl sugrįžtum -
stipria jėga mane aistros narve laikytum!..
Tik
sustingęs laikas šypsosi šaltai.
Nusivylimo gaidą užgožia jo juokas...
Juk aš viena.
Juk melas visa tai,
kuo mano kūnas bunda...
kuo jis dabar gyvena...
kam atsiduoda...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-01 23:54:13
Per asmeniška. Nedalinčiau to kitiems.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-01 22:25:02
Jausmų pribėrei čia.
"kad tai tavo jaudulys mane taip glamonėtų -" - "tai tavo" man skaitant labai pjovėsi. Siūlau mesti lauk "tai" arba išvis dar pagalvok kaip pašlifuoti.
Antra strofa - per daug įsijautei su visais "-tum" ;)
Trečia strofa - "jo juokas" vėl man pjaunasi.
Dar siūlau padirbėti. Šiaip gerai suveikė tas "Tik":D
Anonimas
Sukurta: 2011-03-01 22:08:16
Hamletiška..
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2011-03-01 11:53:17
Na, sentimentalu,bet švelnus kalbėjimas ,ryškus tikrais jutimais paperka. : )