Ryto tyloje nubudusi jaučiu
lengvutį šalto vėjo bučinį ties pėdom...
Jis slysta pamažu aukštyn...
Ir artinas staiga -
ir trokštu,
kad tai tavo jaudulys mane taip glamonėtų -
myluotų
išbučiuotų
išdalytų
liktų -
į svaigią dainą atodūsius surinktų...

Suplėšytus sapnų likučius nusimestum,
mane apglėbęs, žvelgtum į akis -
paskęstum
tirptum
vėl sugrįžtum -
stipria jėga mane aistros narve laikytum!..

Tik

sustingęs laikas šypsosi šaltai.
Nusivylimo gaidą užgožia jo juokas...
Juk aš viena.
Juk melas visa tai,
kuo mano kūnas bunda...
kuo jis dabar gyvena...
kam atsiduoda...