Santrauka:
Humaniškumo ribos
Klevai aukštai rankas iškėlę
pajuodintas žiemos speigų;
pavasario džiaugsmus sugėrę
klausos vieversio dainų.
Ramybę trukdo piktas vėjas,
ar nugarą atsukusi šalna;
kažką sumąstė ir drožėjas-
įgelti klevui nori ir gana.
Be gailesčio įgręžęs klevą
išvydo ašarų gailių,
kurias ant margo stalo Tavo
ąsotyje kas rytą vis regiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-02-27 17:43:38
"įgelti klevui nori ir gana." - labai išsimuša. Ir dar: "stalo Tavo" - susišaukia ir todėl tas skambesys čia trukdo.
Vartotojas (-a): Gintenis
Sukurta: 2011-02-27 14:21:04
Turėjau dėmesyje pajuodintas rankas(šakas).Taip, kad atrodytų , kad daugiskaita.