Klevai aukštai rankas iškėlę
pajuodintas žiemos speigų;
pavasario džiaugsmus sugėrę
klausos vieversio dainų.

Ramybę trukdo piktas vėjas,
ar nugarą atsukusi šalna;
kažką sumąstė ir drožėjas-
įgelti klevui nori ir gana.

Be gailesčio įgręžęs klevą
išvydo ašarų gailių,
kurias ant margo stalo Tavo
ąsotyje kas rytą vis regiu.