Sėdo nusėdo saulelė už miško,
Užu eglynėlio tankaus,
Ugnimi išsiliejo, auksu ištiško
Pačiame pakraštėly dangaus.
Sugrįžk, neužtruk. Rytmetėlį ankstyvą,
Aukščiau visų medžių užkopk,
Pasveikinus žemę ir viską kas gyvas,
Save kuo dosniau dovanok.
Žvaigždėta naktužė pavargusį žmogų
Sapnų saldžiais burtais užklos,
Tačiau ir tenai, kaip palaimintą grožį
Jis tekančią saulę sapnuos.
Braidys gal po pievą, po didelę, žalią,
Po jūrą ramunių baltų,
Prisės pamiškėj, kur svyruoja berželiai,
Užlieti karštų spindulių.
Sėdo nusėdo saulelė už miško
Ilgai jai pavymui žiūriu,
Atrodo, supranta ir švelniai man šypsos
Šįkart - debesėliu rausvu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-25 18:40:54
Su tautiniu atspalviu. O gal su klasikiniu?
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-02-25 16:07:10
Taip švelniai, taip ryškiai, taip salomėjiškai :))
Gražu :))
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-25 10:50:28
Labai patinka, gyvas, išjaustas ir puikiai perteiktas.Svarbiausia , kad rašot širdimi.Nereikia dirbtinų frazių, naujadarų, nuo kurių gali galvą išsukti, vis tiek nesuprasi ką norėta pasakyti, minčių trupinių. Va taip turi skambėti poezija, o ne narplioti kryžiažodžius.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-25 09:07:40
Oi koksai gražulis seneliokiškas... neišsemiami klodai pas jumi poezijos, tik skaitai ir jauti, jauti, jauti...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-02-25 08:34:14
Melodingas tekstas
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2011-02-25 08:10:20
Taip ir norisi šitą lopšinę niūniuot...
Gražu... Pasiimu...