Sėdo nusėdo saulelė už miško,
Užu eglynėlio tankaus,
Ugnimi išsiliejo, auksu ištiško
Pačiame pakraštėly dangaus.

Sugrįžk, neužtruk. Rytmetėlį ankstyvą,
Aukščiau visų medžių užkopk,
Pasveikinus žemę ir viską kas gyvas,
Save kuo dosniau dovanok.

Žvaigždėta naktužė pavargusį žmogų
Sapnų saldžiais burtais užklos,
Tačiau ir tenai, kaip palaimintą grožį
Jis tekančią saulę sapnuos.

Braidys gal po pievą, po didelę, žalią,
Po jūrą ramunių baltų,
Prisės pamiškėj, kur svyruoja berželiai,
Užlieti karštų spindulių.

Sėdo nusėdo saulelė už miško
Ilgai jai pavymui žiūriu,
Atrodo, supranta ir švelniai  man šypsos
Šįkart - debesėliu rausvu.