Ratavuokem, smarke, kad nesujiestom
Žemaitių dūšės kėpšos bjauros.
Va, šita veiziek, jau uns aten
Ir lend šėltuon boveinėn šėrdeis.
Ratavuokem, žuodį šėltą ir švėntą
Vėsą tūnontį kėpšą ogniniūs dontys,
Kad dar išlėktom šėlts ir atvėrs
Tau, monei, svetimims vakams.
Ratavuokem, brongiause Žemaitėjė
So sava poikiause rokūnda,
Kad torėtomem kou pasipoikout
Anūkelems ir brongim svetelems.
Kad žemaitių žuodis gyvs bojoutom
Ne tėktas baltotelem puopieriou.
Vo uns gyventom tava, mona
Ir mažū vakutielių šėrdelies omžes...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): valerijaaa
Sukurta: 2011-02-23 21:45:11
Mielieji, aš tarp tame ruože nuo Telšių link Skuodo užaugusi, todėl niekada negirdėjau ir namie niekas nekalbėjo vuo visada sakydavom va , niekada šeimoje negirdėjau ons visada uns ir kaip ne keista douna, peins, sveists. Todėl ir rašau taip, kaip iš savo protėvių išmokau...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-02-23 09:20:51
Teip. Čia visiem ir tamstam ir dzūkam ir mum aukštaičiam svarbūs žodžiai.