Ratavuokem, smarke, kad nesujiestom
Žemaitių dūšės kėpšos bjauros.
Va, šita veiziek, jau uns aten
Ir lend šėltuon boveinėn šėrdeis.

Ratavuokem, žuodį šėltą ir švėntą
Vėsą  tūnontį kėpšą ogniniūs dontys,
Kad dar išlėktom šėlts ir atvėrs
Tau, monei, svetimims vakams.

Ratavuokem, brongiause Žemaitėjė
So sava poikiause rokūnda,
Kad torėtomem kou pasipoikout
Anūkelems ir brongim svetelems.

Kad žemaitių žuodis  gyvs bojoutom
Ne tėktas  baltotelem puopieriou.
Vo uns  gyventom tava, mona
Ir mažū vakutielių šėrdelies omžes...