Santrauka:
Šis kūrinys yra šiek tiek simboliškas, tad nereikia visko suprasti pažodžiui. Reikia pajusti...
Pušys, pušys,
einu praretėjusio miško
taku.
Brendu per pusnis viršun,
į pačią medžių
tankynę,
ieškau savo laimės...
Uždarykit duris -
(skers)vėjai siaučia tarp liaunų kamienų.
Mano delne kvepia
mandarino žievelės,
pavaišinu sutiktą bendrakeleivį.
Kalbos nuslopina tylų sniego
girgždesį po batais.
Praeitis sugrįžta.
Palytėk savo pirštais
raudono saulėlydžio nuda -
žytus manuosius plaukus,
juk kažkada jie tau
taip patiko...
Danguje, tarp šakų,
spindi žvaigždės atsargiai...
Ak, na ir snieginga
ši žiema...
Brendam per pusnis
viršun,
gal dviese bus lengviau
rasti laimę?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-23 21:36:46
...visai patiko brendimas :) ( ne nuo žodžio subręsti)
Anonimas
Sukurta: 2011-02-23 11:17:48
Lakus, gražus kūrinys. Pilnas emocijų, puikių vaizdų, metaforų.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-23 02:22:18
Miela, Liusija ir ką daryt norisi tą antrą imt ir kelt į virš kaip pradžią, o tą pirmąjį siūti dar ir siūti...nes siuvinys gražus,- bet...suadytas.
Vartotojas (-a): elvinamacytė
Sukurta: 2011-02-23 00:21:49
Nežinau net, patiko man ar ne. Bet skaitant iškyla vaizdai. Spalvoti, staigūs ir sentimentalūs. Lyg kažkokia nostalgija aprašomas žmogus, kuris, atrodo, jau nešalia, o galiausiai - atomazga, jūs vėl brendat per pusnis viršun, nes dviese bus lengviau atrasti laimę!
Ech! : )