Pušys, pušys,
einu praretėjusio miško
taku.
Brendu per pusnis viršun,
į pačią medžių
tankynę,
ieškau savo laimės...
Uždarykit duris -
(skers)vėjai siaučia tarp liaunų kamienų.
Mano delne kvepia
mandarino žievelės,
pavaišinu sutiktą bendrakeleivį.
Kalbos nuslopina tylų sniego
girgždesį po batais.
Praeitis sugrįžta.
Palytėk savo pirštais
raudono saulėlydžio nuda -
žytus manuosius plaukus,
juk kažkada jie tau
taip patiko...

Danguje, tarp šakų,
spindi žvaigždės atsargiai...
Ak, na ir snieginga
ši žiema...
Brendam per pusnis
viršun,
gal dviese bus lengviau
rasti laimę?