Man patiko.
Nesutinku su Piligrimu.
Visos eilutės tinka ir limpa.

Kažkur panašiai nuo vidurio man pradeda barstytis viskas. Iki "žinutės" buvo gerai - kabino ir kaustė dėmesį, bet paskui išslydusi raiška viską nutraukė. "Paskui, kaip vaikas,/ tyliai laukiau tos žiemos,/ visai vaikas," - atrodo paprasta, bet man gana gremėzdiška (ta paskutinė eilutė nelimpa).
"Bet nieko nepasakęs/ tu/ žuvai." - ši vieta man kvailoka. Ar gi gali pasakyti, kad va aš dabar žūsiu? Pabaiga tiesiog labai muilo operiška.

Mintis patiko."Kad" su bendratimi nevartojama...įsiminkit...

Ačiū skaitytojau slapyvardžiu, spilgute,
Labai faina interpretacija.
Bet čia kitaip, čia vienas žmogus, kitam pameluoja, kad parašė esamesą, kurio jis neperskaitė - pavyzdžiui, nes nieko neatsakė. Tas žmogus ieško to esameso - jis negali būti neatsakęs, na tikrai - jų juk santykiai tokie romantiški, net gervuogę paliko - jog žiemą svajot, apie vasarą - reiškia jie jau svajoja vasarą apie žiemą, gervuogę palikdami. Na ir tam kitam žmogui net drovu, kad jis kaip vaikas išgyvena tą gyvenimo periodą, kad jis sako jog į jo žinutę vakar, kažkodėl, tas žuvusysis, neatsakė, ir žuvęs, po to, tada dar gyvas, pradeda ieškoti tos žinutės, o tas kuris sumelavo (herojus tekste parašytame esantis pirmame asmenyje ) greitai sugrįžta tuos kelis žingsnius atgal, ir pabučiuoja tą jų žemuogę...) ir dar jai pašnibžda - įsivaizduoji, jie bendraudami dar jautė trečią esybę - gervuogę, vasarą, žiemą, pasaulį - tai trečią esybę - Būtį... kuriai, tas herojus, sumelavęs apie esamesą, greit, kelėtą žingsnių sugrįžęs atgal, o gal net toli nenuėjęs, uždelsęs prie to krūmo, pašnibžda gervuogei "susimatysim žiemą" , juk ji - ta gervuogė, yra tyčia - specialiai palikta ant krūmo, nenuskinta todėl, kad žiemą svajoti apie vasarą... žinoma paukščiui, o gal sekančiam einančiam tuo miško ar pievos taku, esmė - jų santykiai, ir patapęs gyvu lyg viena gyva suasmeninta esybė - aplinkinis - juos supantis pasaulis. Iki tiek, kad tam, kuris sumeluoja, truputį drovu, lyg vaikas, dar su gervuoge pasikalbėjo, atsisveikino... Tokia atmosfera, toks veiksmas.
(o gal ant jos dievas, o gal mirtis, o gal visas pasaulis - o gal jų romantiški santykiai, kada jie jau vasaroje galvoja, apie savo ateinančią žiemą... ir apie gervuogę - apie paukštį, jaučia tą stebuklingą gyvą pasaulį. Tai jis patikėt negali, kad į žinutę neatsakė, gal praleido, o gal ji neatėjo...) O gal, gal ta gervuogė, jau žinojo, kad vienas iš jų žiemos jau nebesulauks, ne protu, bet vibracijomis, emociniais dažniais, gal ji jau žinojo... nirtis sklandė šalia... (nuotaika tokia) gyvenimas trapus, kartu galingas ir stiprus.
Kalbasi lyrinis herojus pabaigoje teksto, jau su tuo - kuris jau žuvo, per tyliai krintantį sniegą. na kaip žmonės pasikalba su mirusiais - išėjusiais, ir balsiai, ir mintimis. Va toks čia siužetas...

... šiaip tai "kad" su bendratimi nevartojama...
užtai tekstas-puikus.
:)

TURINĮ iškraipėte., labai savo interpretacijoje;
Čia (turinyje) žuvo žmogus, ir žiemai neatėjus, kada pradėjo snigti, jį prisiminė kitas žmogus - tiksliau jų apsilankymą (kai abu buvo gyvi fiziniais kūnais), šalia vieno gervuogių krūmo, ant kurio jie paliko vieną gervuogę - taip romantiškai, lyg atėję ten žiemą ją rastų ir žiūrėdami į ją persikeltų į vasarą. Taip kaip ir yra parašyta eilėraštyje prozoje.
(gal matėte tokį kino filmą - čia detalė - tik aplinkybės kitos. Na taip būna - užuodi kokius nors kvepalus pavyzdžiui, ir nusikeli kažkur laike - kaip čia ir dabar, o į praeitį.) tai gi, čia būtent tame minties akcentas - ne vasaroje ir ne žiemoje.
Ta prasme - atėjo žiema, o jau to, kuris pasakė "Žiemą pasvajoti apie vasarą) nėra. Jis net neįtarė, kad tai paskutinė jo vasara - juk žuvo... na nežinojo pas kurį iš jų mirtis ateis, anksčiau, ir kada?..

SUKLYDAI SKAITYTOJAU- pasivadinusi save panašia į Saulę, tiksliai, slapyvardžiu, kaip saulė, pasakodama apie Kvintišką stilių.

man patiko vasaros - gervuogės - žiemos - bučinio - žinutės sąsajos, toks stilius Kvintiškas ar Kvintaškas... Patinka ir tiek