Tylu.
Ir galiu tik laukti, kada ši virvė nutrūks.
Nes nei sapnai, nei pasakos neįkalbės manęs, kad negalima aklai pasitikėti keliu, kuriuo einu.
Vaikštant ant horizonto siūlo ir mėtant akmenis į niekur.
Stebint kaip jie krenta...
Lygiai taip pat, kaip krenti ir tu.
Kaip apspangusios snaigės.
Kaip viskas apie ką svajojai... Į sau skirtą vietą.
Kai gali priimti tai ką myli ir netekti. Tarsi to niekad nebuvo...
Nebeskiriu vizijų nuo realybės.
Ir tyli debesų grimasos. Sustingsta laikas, kai uždegi degtuką -
Savyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): BlackRiver
Sukurta: 2011-02-22 00:09:30
ačiū, kad pajutot... tikrai. (:
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-02-21 23:20:04
Jausmas nepaviršutiniškas, išgyventas. Tikrai prasmingas kūrinys, man patiko
Anonimas
Sukurta: 2011-02-21 22:53:54
Nebeskiriu vizijų nuo realybės... daug fatalizmo ir liudesio ... ir aisku labai gilu
Vartotojas (-a): BlackRiver
Sukurta: 2011-02-21 20:46:55
Atsakysiu paprastai - taip, tikrai, "apspangusios snaigės" yra būtent tas junginys, kuriuo ir norėjau išsireikšti. Jos krenta ne aklos, o tiesiog nesusivokiančios.. :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-02-21 20:26:23
Apspangusios snaigės, apakusios snaigės – gana skirtingi prasmės atspalviai. Ar tikrai pasiliktina prie pasirinkto junginio?
Gi vizijos, realybė turi nuostabius lietuviškus atitikmenis. Sakau "atitikmenis", nes gal žmogui nuo Juodosios upės sunku juos SAVYJE pripažinti SAVAIS.