Savyje

Tylu.
Ir galiu tik laukti, kada ši virvė nutrūks.
Nes nei sapnai, nei pasakos neįkalbės manęs, kad negalima aklai pasitikėti keliu, kuriuo einu.
Vaikštant ant horizonto siūlo ir mėtant akmenis į niekur.
Stebint kaip jie krenta...
Lygiai taip pat, kaip krenti ir tu.
Kaip apspangusios snaigės.
Kaip viskas apie ką svajojai... Į sau skirtą vietą.
Kai gali priimti tai ką myli ir netekti. Tarsi to niekad nebuvo...
Nebeskiriu vizijų nuo realybės.
Ir tyli debesų grimasos. Sustingsta laikas, kai uždegi degtuką -
Savyje.
BlackRiver

2011-02-21 20:05:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): BlackRiver

Sukurta: 2011-02-22 00:09:30

ačiū, kad pajutot... tikrai. (:

Vartotojas (-a): Liusija

Sukurta: 2011-02-21 23:20:04

Jausmas nepaviršutiniškas, išgyventas. Tikrai prasmingas kūrinys, man patiko

Anonimas

Sukurta: 2011-02-21 22:53:54

Nebeskiriu vizijų nuo realybės... daug fatalizmo ir liudesio ... ir aisku labai gilu

Vartotojas (-a): BlackRiver

Sukurta: 2011-02-21 20:46:55

Atsakysiu paprastai - taip, tikrai, "apspangusios snaigės" yra būtent tas junginys, kuriuo ir norėjau išsireikšti. Jos krenta ne aklos, o tiesiog nesusivokiančios.. :)

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-02-21 20:26:23

Apspangusios snaigės, apakusios snaigės – gana skirtingi prasmės atspalviai. Ar tikrai pasiliktina prie pasirinkto junginio?
Gi vizijos, realybė turi nuostabius lietuviškus atitikmenis. Sakau "atitikmenis", nes gal žmogui nuo Juodosios upės sunku juos SAVYJE pripažinti SAVAIS.