Tylu.
Ir galiu tik laukti, kada ši virvė nutrūks.
Nes nei sapnai, nei pasakos neįkalbės manęs, kad negalima aklai pasitikėti keliu, kuriuo einu.
Vaikštant ant horizonto siūlo ir mėtant akmenis į niekur.
Stebint kaip jie krenta...
Lygiai taip pat, kaip krenti ir tu.
Kaip apspangusios snaigės.
Kaip viskas apie ką svajojai... Į sau skirtą vietą.
Kai gali priimti tai ką myli ir netekti. Tarsi to niekad nebuvo...
Nebeskiriu vizijų nuo realybės.
Ir tyli debesų grimasos. Sustingsta laikas, kai uždegi degtuką -
Savyje.