Praėjo. Ir atgal jau prisišaukt nebemoku.
Tos liūdnos dienos, jų atgarsiai..
Kai medžiai vėjuose ligi kraujo į debesis įaugę.
Kai viskas vieniša. Ir hipnotizuoja emocijos savo muzika.
Tik aš su savo mintim vaikštau iš proto... pirmyn ir atgal.
Ir pilkas laukimas kažkokių stebuklų, apkabinęs mano širdį, nusilenkia auditorijai.
Žiauriai gražu. Varnos derina užkimusius balsus.
Ir kartais užgroja tyla.
Tobuliausiomis akimirkomis suprantu, kad
Tai kas esu aš – kas manyje yra aš,
Visiškai nieko nenutuokia apie save.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-02-21 20:31:11
Labai neblogas savistovus kūrinukas.
Tik derėtų išversti "hipnotizuoja emocijos".
Anonimas
Sukurta: 2011-02-21 18:05:10
Man asmeniškai, labai patiko ta dalis su varnomis, ir kur autorė kalba apie tai kad sunku suprasti savę, manau niekas iki galo nesuvokia savęs.(:
Vartotojas (-a): BlackRiver
Sukurta: 2011-02-21 00:13:11
viską parašiau vienu prisėdimu.
Pastaruoju metu prarandu tą ribą tarp savęs ir emocijų, gal todėl ir atrodo du autoriai, nesistebiu.. padrika, bet išjausta.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-02-20 23:13:19
galimas dalykas dalykas kad eilius rašytas ne vienu metu. mintis tikrai gera paskutinėje strofoje, bet visumoje viskas padrika. pasamonės srauto iškarpos nesuderintos su antrąją strofą. palikčiau tik tiek;
Tik aš su savo mintim vaikštau iš proto... pirmyn ir atgal.
Ir pilkas laukimas kažkokių stebuklų, nusilenkia auditorijai.
Žiauriai gražu. Varnos derina užkimusius balsus.
Ir kartais užgroja tyla.
Tobuliausiomis akimirkomis suprantu, kad
Tai kas esu aš – kas manyje yra aš,
Visiškai nieko nenutuokiu apie save.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-02-20 22:55:36
Keistas. Susidaro įspūdis, kad kūrinį rašė mažiausiai du autoriai...