Praėjo. Ir atgal jau prisišaukt nebemoku.
Tos liūdnos dienos, jų atgarsiai..
Kai medžiai vėjuose ligi kraujo į debesis įaugę.
Kai viskas vieniša. Ir hipnotizuoja emocijos savo muzika.
Tik aš su savo mintim vaikštau iš proto... pirmyn ir atgal.
Ir pilkas laukimas kažkokių stebuklų, apkabinęs mano širdį, nusilenkia auditorijai.

Žiauriai gražu. Varnos derina užkimusius balsus.
Ir kartais užgroja tyla.
Tobuliausiomis akimirkomis suprantu, kad
Tai kas esu aš – kas manyje yra aš,
Visiškai nieko nenutuokia apie save.