(Palydint tautos poetą Justiną Marcinkevičių)
Žvelgiu, tik taip tuščia, kažko jau tikrai nebėra,
Medžių šakos iškeltos į dangų, taip visos į dangų.
Pušies viršūnėlė sužvarbus, nuo sniego balta
Ir ąžuolo seno, kaip niekad sugrubusios rankos.
Krinta sniegas. Priglunda prie žemės, sustoja.
Vėjas bando atgal jį pakelti, tik veltui.
Tyli žemė, sutinka, kad šiandien jai kloja
Švariausią drobulę, palaimintą, šventą.
Laukia smiltis kalnely aukštame iškasta,
Kad galėtų greičiau prie lentos prisiliesti,
Nuo akimirkos tos, amžinai nuo tada
Poetu bus karšta, Jo žodžiu galės šviesti.
Eina minios, Vilniuje tūkstančiai eina,
Ant jų sniegas vis krinta ir krinta.
Gal išeidamas Jis tik pareina
Ir gyvent širdyse mūs atgimsta?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-19 23:38:39
Jis su mumis buvo ir yra.Nei išėjo, nei parėjo...
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-02-19 23:15:13
Palydint, bet neišlydint iš tautos atminties...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-02-19 21:22:38
gerai, kad taip būtų....
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-19 18:02:04
Pirmas stulpelis geras, bet kodėl kitų stulpelių trumpėja eilutės? Taip praradot ir ritmą ir rimą, žodžiu, iškvėpavote (parašėte), o pritrūko minčių ir išlaikymo , išgimdymo (kantrybės) :) Nepykit, tai tik mano nuomonė
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2011-02-19 16:55:24
taip,pritariu Kapsei,mes palaidojom kūną ,o jo dvasia amžiams liks mūsų širdyse
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-19 16:20:01
Jis neišėjo, jis nepareina. Jis - mūsų širdyse.
Vartotojas (-a): Pyteka
Sukurta: 2011-02-19 14:57:03
Gal išeidamas Jis tik pareina