(Palydint tautos poetą Justiną Marcinkevičių)

Žvelgiu, tik taip tuščia, kažko jau tikrai nebėra,
Medžių šakos iškeltos į dangų, taip visos į dangų.
Pušies viršūnėlė sužvarbus, nuo sniego balta
Ir ąžuolo seno, kaip niekad sugrubusios rankos.

Krinta sniegas. Priglunda prie žemės, sustoja.
Vėjas bando atgal jį pakelti, tik veltui.
Tyli žemė, sutinka, kad šiandien jai kloja
Švariausią drobulę, palaimintą, šventą.

Laukia smiltis kalnely aukštame iškasta,
Kad galėtų greičiau prie lentos prisiliesti,
Nuo akimirkos tos, amžinai nuo tada
Poetu bus karšta, Jo žodžiu galės šviesti.

Eina minios, Vilniuje tūkstančiai eina,
Ant jų sniegas vis krinta ir krinta.
Gal išeidamas Jis tik pareina
Ir gyvent širdyse mūs atgimsta?