Ir aš kalbuosi

Santrauka:
J. Marcinkevičiui atminti
Ir aš kalbuosi su visais.
Nenoriu, kad ir jie tylėtų:
Žalia žolė, balti žiedai,
Net lapas džiūstantis, skylėtas,

Rytais kalbuosi su rasa
Ir lūpom gaudau gyvą lašą.
Ir netiesa, ak, netiesa,
Kad tą kalbėjimą nurašo

Žiema. Kalbuosi ir su ja –
Su snaigėm krintančiom iš lėto,
Su vėjo širdimi šalta,
Užšalusia bala palieta,

Su šnabždančiu nakties dangum,
Keliu vis einančiu mėnuliu.
Naktim tamsia, kuri vidun
Vis gena į namus ir gula

Balta migla virš sutemų,
Skardena, šaukia naują rytą...
Ir verčia prisimint brangių
Žmonių veidus, žodžius sakytus...
spika

2011-02-18 00:41:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2011-02-19 01:47:37

Tikrai "marcinkevičiškas". Gerąja prasme. Lyg ir nieko nauja, bet gražu.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2011-02-18 23:00:55

labai nuoširdūs žodžiai, patiko

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-02-18 19:06:30

Reikėjo man parašyti: Vis einančiu keliu mėnuliu. Gal kas iš moderatorių pataisytų, būsiu labai dėkinga.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2011-02-18 13:46:35

Išgirdau, ačiū...

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2011-02-18 00:54:25

Ketvirtame posmelyje antra eilutė ( su mėnuliu, kažkaip negerai supėduota) ir penktame posmelyje ketvirta eilutė vėl gi kažkaip ne taip supėduota, su tais /veidus/.
o eilėraštis jums, visai gražus gavosi...

Vartotojas (-a): Pilvotukas

Sukurta: 2011-02-18 00:54:15

Paskutiniai du stulpeliai prašosi taisymo.