Santrauka:
J. Marcinkevičiui atminti
Ir aš kalbuosi su visais.
Nenoriu, kad ir jie tylėtų:
Žalia žolė, balti žiedai,
Net lapas džiūstantis, skylėtas,
Rytais kalbuosi su rasa
Ir lūpom gaudau gyvą lašą.
Ir netiesa, ak, netiesa,
Kad tą kalbėjimą nurašo
Žiema. Kalbuosi ir su ja –
Su snaigėm krintančiom iš lėto,
Su vėjo širdimi šalta,
Užšalusia bala palieta,
Su šnabždančiu nakties dangum,
Keliu vis einančiu mėnuliu.
Naktim tamsia, kuri vidun
Vis gena į namus ir gula
Balta migla virš sutemų,
Skardena, šaukia naują rytą...
Ir verčia prisimint brangių
Žmonių veidus, žodžius sakytus...
spika
2011-02-18 00:41:14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-02-19 01:47:37
Tikrai "marcinkevičiškas". Gerąja prasme. Lyg ir nieko nauja, bet gražu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-18 23:00:55
labai nuoširdūs žodžiai, patiko
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-18 19:06:30
Reikėjo man parašyti: Vis einančiu keliu mėnuliu. Gal kas iš moderatorių pataisytų, būsiu labai dėkinga.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-02-18 13:46:35
Išgirdau, ačiū...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-18 00:54:25
Ketvirtame posmelyje antra eilutė ( su mėnuliu, kažkaip negerai supėduota) ir penktame posmelyje ketvirta eilutė vėl gi kažkaip ne taip supėduota, su tais /veidus/.
o eilėraštis jums, visai gražus gavosi...
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2011-02-18 00:54:15
Paskutiniai du stulpeliai prašosi taisymo.