Ir aš kalbuosi su visais.
Nenoriu, kad ir jie tylėtų:
Žalia žolė, balti žiedai,
Net lapas džiūstantis, skylėtas,

Rytais kalbuosi su rasa
Ir lūpom gaudau gyvą lašą.
Ir netiesa, ak, netiesa,
Kad tą kalbėjimą nurašo

Žiema. Kalbuosi ir su ja –
Su snaigėm krintančiom iš lėto,
Su vėjo širdimi šalta,
Užšalusia bala palieta,

Su šnabždančiu nakties dangum,
Keliu vis einančiu mėnuliu.
Naktim tamsia, kuri vidun
Vis gena į namus ir gula

Balta migla virš sutemų,
Skardena, šaukia naują rytą...
Ir verčia prisimint brangių
Žmonių veidus, žodžius sakytus...