Aš klydau,
kai norėjau,
kad vaikai užaugtų.
Dabar jų rankos -
tarsi žiemą
medžio šakos.
Širdin įsminga
dar nepasakyti žodžiai.
O nuojautos negailestingos!
Kada pasaulis buvo mažas
ir mažos buvo visos dienos,
kiek džiaugsmo niekada nepastebėto
pro mūs akis negrįžtamai praslydo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-03-07 12:17:24
pirmos trys eilutės užkabina - puikiai galima rutulioti apeinant nusivylimo ir nuoskaudos jausmus. padirbėkit su kūrinio turiniu daugiau - matau perspektyvų.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-16 23:05:55
Labai jautrus kalbėjimas.Gerai perteikta mintis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-16 21:02:36
nepaprastai jautriai ir taikliai išsakyta mintis...
Anonimas
Sukurta: 2011-02-16 19:06:26
Jausmų paletė...Jautru, praeities ilgesyje susivokimas...Patiko.