Iš savęs prabundu, kartais būna, savim neužmiegu,
Kai blakstienų vėjarodės vakaro kryptį sumaišo,
Nebelieka langų, tik galybė netirpstančio sniego,
Per kurį niekada į pavasarį nebeišeisiu.
Neklamposiu daugiau, savo pėdas seniai išsitryniau
Iš gyvenimo, tavo lemties ir šaligatvio skiaučių,
Paklausyk atmintim, nepriimk šito jausmo už gryna,
Liko baltas dangus su mėnulio pilnėjančiais griaučiais.
Užsnigtuos kambariuos liko tavo negyjantis kvapas
Ir baltumo daugiau, nei galėčiau savin sutalpinti,
Ką rytojus atneš, viskas buvo tikriausiai dar vakar
Tavyje užgesau, kaip į naktį suskilęs žibintas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-02-16 22:39:26
net ranka nekyla prie klaviatūros išsamiau komentuot, puikus be žodžių, išgrynintas ir aš likau apšalus - juodai...pasiimu :)
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2011-02-16 21:57:54
Ak... LABAI! Taip puikiai sudėliojote akcentus...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-16 18:58:40
Ir aš apšalęs...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-16 18:30:38
Priglaudžiu, nes neturiu ką ir besakyti, autorė jau viską išsakė.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-16 11:13:40
pabaiga sužavėjo
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-02-16 10:49:31
...puikus kūrinys...žaviuosi...