Iš savęs prabundu, kartais būna, savim neužmiegu,
Kai blakstienų vėjarodės vakaro kryptį sumaišo,
Nebelieka langų, tik galybė netirpstančio sniego,
Per kurį niekada į pavasarį nebeišeisiu.

Neklamposiu daugiau, savo pėdas seniai išsitryniau
Iš gyvenimo, tavo lemties ir šaligatvio skiaučių,
Paklausyk atmintim, nepriimk šito jausmo už gryna,
Liko baltas dangus su mėnulio pilnėjančiais griaučiais.

Užsnigtuos kambariuos liko tavo negyjantis kvapas
Ir baltumo daugiau, nei galėčiau savin sutalpinti,
Ką rytojus atneš, viskas buvo tikriausiai dar vakar
Tavyje užgesau, kaip į naktį suskilęs žibintas.