Mielas mano, Tu man atstoji vandenį, jūrą, vandenyną, upę...
Atstoji vėją, kuris kedena mano plaukus... Šiltą pavasarinį vėją... Saulę, tą, kur pateka ankstų vasarojantį rytą... Atstoji vaivorykšte, tą išdykėlišką spalvų žaismą... Lietų, krentantį į mano ištiestus delnus, netikėtai užklumpantį lietų, persmelkiantį iki pat paskutinio sauso siūlo galo... Tu atstoji man žemę, tą purią, juodą, saulės įšildytą žemę... Atstoji visus žaliuojančius laukus, margus birželio gėlynus... Nes Tu lyg cukrus manoj arbatoj, o be cukraus arbata netenka skonio, jei negeri dar sunkiau... Tu vėjas manoj širdy pavasarinis, lietus – paliejantis, kai sunku, kai žemė išdžiūsta...
Tu – mano gyvenimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-03-07 12:12:36
Ir čia nėra proza (tik dabar pamačiau tamstos komentarą).
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-03-07 12:12:10
Smagu, kad tokį stiprų jausmą patiriate ir branginate kitą žmogų, bet tekstas parašytas itin banaliai: daugtaškiai yra skirti pažymėti nutrūkusiai minčiai, kažkam nutylėtam, neišsakytam. Kai jie vartojami kiekvieno sakinio gale - jau banalu, pradedi galvoti, kad autorius nebežino, ką nori pasakyti.
Visos mintys reiškiamos tiesiogiai (nors pasitaiko palyginimų - jie buitiški, nepoetiški, neromantiški (pvz., arbata be cukraus)), rašymo pobūdis - dienoraštinis. Dienoraščiui tai tikrai tinka, vėliau perskaičius malonu prisiminti, tačiau pašaliniam skaitytojui šis tekstas neturi jokios vertės. Paskaitykit romantinių kūrinių, paskaitykit apie rašymą. Galit geriau. Tikrai.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2011-02-15 07:33:48
Keliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-14 23:34:28
Atstoji vaivorykštĘ - spausdinimo klaidelė įsivėlė.Pats tekstas labai nuoširdus, jausmingas
Vartotojas (-a): megillah
Sukurta: 2011-02-14 21:30:27
Atsiprašau, čia turėjo būti proza, netyčia netą paspaudžiau.