Mielas mano, Tu man atstoji vandenį, jūrą, vandenyną, upę...
Atstoji  vėją, kuris kedena mano plaukus... Šiltą pavasarinį vėją... Saulę, tą, kur pateka ankstų vasarojantį rytą... Atstoji vaivorykšte, tą išdykėlišką spalvų žaismą... Lietų, krentantį į mano ištiestus delnus, netikėtai užklumpantį lietų, persmelkiantį iki pat paskutinio sauso siūlo galo... Tu atstoji man žemę, tą purią, juodą, saulės įšildytą žemę... Atstoji visus žaliuojančius laukus, margus birželio gėlynus... Nes Tu lyg cukrus manoj arbatoj, o be cukraus arbata netenka skonio, jei negeri dar sunkiau... Tu vėjas manoj  širdy pavasarinis, lietus – paliejantis, kai sunku, kai žemė išdžiūsta...
Tu – mano gyvenimas.