Tirštas rūkas nugulė kalno viršūnę.
Skleidės rytas ir nutūpė aukšty.
Nešlamėjo žolės slėny sugulę,
Ir rūku springo giedantis paukštis.
Kalno ūkuose tvėrės pasaulis,
Ten šešėliai mainė spalvas.
Bėrė spindulius kopdama saulė,
Stūmė karštį pro rūko rankas.
Trūko marška tiršta neatlaikius,
Plyšo skraistė ir slinko kalnais.
Švito. Spalvos naujos ir vaiskios.
Kėlė rasos žolynus švelniai.
Atsivėrė pasaulis peizažais.
Lyg į dumblą nugrimzdo kerai.
Toks galingas jis tapo iš mažo,
Viską apgaubė šviesūs sparnai.
Gaiva
2011-02-14 04:20:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-14 22:40:12
Vaizdingas, gaivus ir truputį mistinis.Labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-14 18:17:11
Nuo pirmo posmo paskutinės eilutės labai gražių vietelių yra. Sveikinu!
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-02-14 13:56:40
gaivus šis pasaulis, ir plyšimas toks tyras tvėrimo...
Anonimas
Sukurta: 2011-02-14 12:05:46
Dar reikėtų peržiūrėti, perskaityti kokius septynis kartus ir pažiūrėti ką galima pataisyti.
Pirmose dvejose eilutėse: "nugulė" ir "nutūpė" - neatrodo, kad kažkiek artokai?
Radau patrauklių vietų.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-14 09:11:49
Gaiva, viskas labai neblogai, labai rūkiškas peizažas, bet vietomis atrodė pasiaukota dėl rimo...ypač askutinė eilutė,ją pakeisčiau visiškai kažkuo netikėtu...Taigi gražus, labai gražus. Galima rėminti ;)