Tirštas rūkas nugulė kalno viršūnę.
Skleidės rytas ir nutūpė aukšty.
Nešlamėjo žolės slėny sugulę,
Ir rūku springo giedantis paukštis.

Kalno ūkuose tvėrės pasaulis,
Ten šešėliai mainė spalvas.
Bėrė spindulius kopdama saulė,
Stūmė karštį pro rūko rankas.

Trūko marška tiršta neatlaikius,
Plyšo skraistė ir slinko kalnais.
Švito. Spalvos naujos ir vaiskios.
Kėlė rasos žolynus švelniai.

Atsivėrė pasaulis peizažais.
Lyg į dumblą nugrimzdo kerai.
Toks galingas jis tapo iš mažo,
Viską apgaubė šviesūs sparnai.